Su Vidimantu Švabu ir Valerijumi Šalyginu kalbasi Rokas Radzevičius
V.Š.: 1962 - 63 m. pasigirdo pirmieji Bitlai. Man visąlaik atrodė, kad pavadinimas \"The Beatles\" susiję su mušimu pagal rusišką žodį \"bitj\". Anglų kalbą mokėjom prastai, ir kai ėmėm versti pavadinimą, žiūrim - \" vabalai\". Ir spaudoje taip versdavo, matyt, profanai. Šitas \"bytas - vabalai\" mus sudomino, ir pirmas jų dainas, išgirstas per lenkų radiją, mes iš karto atskyrėm. Tais laikais radijo imtuvus turėjom kiekvienas, nors ir silpnus. Norėdamas geriau tos muzikos klausyti, 1962 m. nusipirkau radijo imtuvą \"Vaiva\" su magnetola. Mūsų gatvėje buvau vienintelis, turįs tokį imtuvą. Juo pradėjome rinkti, komplektuoti mums patikusią muziką. Su Stasiu Povilaičiu mokėmės vienoje klasėje, muziką rinkome kartu. Jis buvo labai muzikalus, ką ir kalbėti. Tarp kitko visa gatvė buvo muzikali: mano name gyveno S.Povilaitis, toje pačioje gatvėje Sigitas Klibavičius, nuolat laimėdavęs Kaune vykdavusius moksleivių dainelės konkursus. Buvo dar toks Žvirblis. Visi turėjo tokius balsus, kad aš pats stebiuosi, ar čia dievo dovana, kad tokie talentai į vieną krūvą suėjo. Taigi kopijuodavom, įsirašinėdavom muziką, anglų kalbą tik dėl to pradėjom mokytis, kad dainos buvo angliškos.
Mano broliai, Virgis ir Eimis, buvo už mūsų kompaniją jaunesni septyneriais metais. Jie dar 1962 m. buvo darželinukai, o mes jau šeštokai. Tais metais Stasys prikalbino mus stoti į J. Naujalio muzikos m - klą. Stasys į klarneto klasę, aš norėjau į triūbos, bet paskyrė į akordeono. Tais metais kaip labai gabius vaikus pasiuntė iš darželio stoti Virgį ir Eimį. Aš nežinojau, kad jie stojo, ir mama nežinojo. Ir kai sąrašą padarė, kas įstojo, žiūri mama, kad vietoj vieno trys Švabai. Jie pradėjo groti smuiko klasėj, o man tėvai sakė: \"Eik toliau nuo muzikos\". Bet muzika traukė, ir mes jaunuoliai su Stasiu dainavome choruose. Vienas niuansų: geriausi trys balsai sustodavom, kvailiodavom Dainų šventėse ir kitur, ir kai užtraukdavom, tai tikrai žmonės atsisukdavo į tą pusę. Stasys pasirodydavo kartais \"Metropolio\" restorane (ten dirbo jo mama) kaip berniukas, ten padainuodavo. O mano broliai smuikavo, man tėvas nupirko fortepijoną. Aš šiek tiek grojau, bet labiau domėjausi kitais dalykais.
Mano broliai užsikrėtė muzika todėl, kad aš ja domėjausi, ėmiau išrašinėti anglų kalbos žodžius, jie pamažu įsitraukė. Pamenu, Virgio gimtadienio proga išprašiau tėvo, kad nupirktų gitarą - lyg jam, lyg man. Pirkom turguj, vadinamoj \"talkučkoj\" prie Nemuno. Vėliau pirkom kitų gitarų, Eimis pasidarė iš vienos jų bosą, nuėmęs dvi stygas ir uždėjęs storesnes. Apskritai jie grojo daug: solfedžio, fortepijonas, specialybė atimdavo po kelias valandas, o po šito jie savo noru dar imdavo gitaras į rankas. Pradėjo grojinėti. Namuose tėvai nelabai leisdavo, mat šeimoje buvome penki vaikai. Tai jie eidavo groti į kiemą, kuris buvo uždaras, bet aplinkiniai žmonės niekad nesakydavo: \"baikit, negrokit\", kartais net paprašydavo pakartoti. Jiems patiko Bitlai, jie juos grojo, dar \"Shadows\" instrumentinius kūrinėlius. Apie 1964 m. prisijungė būgnininkas Valerijus, jis kokių 1950 m. gimimo, metais vyresnis. Jis gerai grojo, bet jam sveikata neleido - per koncertą Halėje kartą jį ištiko širdies smūgis. Dėl sveikatos jis turėjo muzikavimą nutraukti. Vėliau grojo kiti būgnininkai. Taigi buvo susibūrę iš vienos gatvės. O pavadinimo \"Gintarėliai\" idėja kilo lyg iš jų pačių.
Vėliau aš nusivesdavau juos pagroti šokiams. Elektrines gitaras jie įsigijo apie 1965 m. Kai aš buvau II kurse, supratom, kad išeiti ant scenos neužtenka akustinės gitaros stiprumo. Aš ėmiau daryti elektrinę gitarą. Vienas vaikinas iš \"Kertukų\" - Lukošius - davė man savo gitarą. Aš ją nusipaišiau ir dariau kokius tris mėnesius. Padariau visas tris gitaras: bosą, ritminę ir solo. Iš storesnės medienos išpjoviau formą su visais ragais, grifų pats padaryti negalėjau, tad nuėjau pas stalius mamos darbe (o ji dirbo dramos teatre), ir jie man padarė. Padalas padarėm iš klausos pasitelkę pianiną, nes grifo ilgis skyrėsi. O nuėmėjo schemą pats dariau, juk mokiausi KPI inžinieriumi. Nebuvo sunku juos padaryti. Gitaros tembras keitėsi pagal tai, kuris nuėmėjų (ar keli jų) įjungti. Sunku buvo gauti tiek daug magnetukų su ritėm. Tada brolis tarnavo Kaliningrade, tai mes jo prašėm, kad \"suveiktų\" adapterių galvučių. Jis iš tankų ausinių išėmė, pats važiavau jų parsivežti. Vėlgi - reikėjo gražios dėžutės, padariau ją iš plastikinių juostelių, reikėjo metalinių detalių, kad blizgėtų scenoje nuo prožektorių; paskui šlifavom balkone, lakavom...
Kaunas, 2000 10 14 http://picasaweb.google.com/zenonas.langaitis/LTSRHipiai1970Ais
